Draugystė, kvykavimas, mada ir dirbtinumas

Šį kartą pabumbėti mane paskatino vieno iš mano draugų Mariaus Marmos įrašas snukiaknygėje (facebook tokis dalykas…).

Tinginiams, arba šiaip sunkiai besiorientuojantiems, arba tiesiog nežinantiems kaip rasti, pacituosiu Mariaus įrašą šiame, man vis labiau nepatinkančiame, socialiniame tinkle. Cituoju: „Kas per balaganas? Nekvieskite manęs draugauti jei kartu: negyvenome, nemiegojome, nesimokėme, pas mergas nėjome, druskos nevalgėme, nedirbome, į žvalgybą nėjome, alaus (degtinės) negėrėme ar apskritai net nesimatėme, arba jei net nesiruošiate išvardintų, ar kitų, dalykų kartu su manimi daryti. Draugų sąrašu nesipuikuoju ir nerungtyniauju, į nieką nesilygiuoju. Nevalkiokite, bent jau man prieš akis, sąvokos DRAUGAS“.

Tikrai, kodėl nuvertinam žodį, sąvoką „draugas“?

Žodynas sako, kad draugas yra:

1. asmuo, su kuriuo palaikomi artimi santykiai, bičiulis: Vaikystės draugas Jos – geriausios draugės. Tikrą draugą nelaimėje pažinsi.
2. asmuo, dirbantis tą patį darbą, priklausantis tam pačiam kolektyvui, esantis tų pačių pažiūrų ir pan.: Mokslo, tarnybos, kelionės draugas
3. priedėlis prie pavardės, vartojamas kairiųjų partijų ir profsąjungų narių vietoje žodžio ponas.

Taigi, kuris iš šių variantų yra naudotinas, kai tinklapyje mes matome, kad „Petras turi 4257 draugus“? Kas čia? Kolekcionavimas? Kažin su kiek žmonių iš to sąrašo tas Petras bent kartą per metus pasikalba telefonu? Na gerai, nereikia telefono – parašo bent jau elektroninį laišką ar pabendrauja naudodamasis kokia nors bendravimo programa? Manau, kad Marius labai teisingai parašė. Kas tie draugai? Ar verta vadinti draugu žmogų, kurio nei pažįsti, nei bendrauji, nei apskritai žinai kas jis toks? Labai įdomu būtų sužinoti ką vadina draugyste žmonės, kurie turi po kelis šimtus draugų.

Prisiminiau vieną istoriją, kurią su sunkiai nuslepiamu džiugesiu pasakojo vieno iš Rusijos politikų Genadijaus Ziuganovo pasekėjas. Jis pasakojo, kad G.Ziuganovui užsiregistravus snukiaknygėje, po  kelių dienų jis jau turėjo 4500 draugų! Kaip nuostabu…kiek draugų. Niekaip nesuprantu šios vertybės.

Dabar apie kvykavimus. Pamačiau, kad per LNK rodo laidą, pavadintą „Lietuvos daina“. Ant scenos lipa labai įvairūs ir spalvingi atlikėjai – Juozapaitis, Yva, Rebeheart, Studentės ir t.t.  Taigi, pirmas dalykas, kuris labai bado akis yra publika. Sustatyta krūva jaunų žmonių, kurie aprengti baltomis maikutėmis ir jiems na net labai patinka kiekviena daina. Nesvarbu kas dainuoja – Juozapaitis, Yva, Studentės ar dar kas nors. Nesvarbu kas per daina. Nesvarbu kaip ji skamba ir kaip atrodo atlikėjai. Publikai tai labai patinka. Žmonės šokinėja, ploja, linguoja, garsiai klykia „aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa“ (džiaugiuos, kad ne beeee beeee beeee) visiškai nekreipdami dėmesio į tai,  kas tuo metu dainuoja scenoje. Keičiasi tik šokinėjimo ritmas. Mane tai visada stebindavo. Kartais pagalvodavau apie tai, kiek tiems jaunuoliams turėtų būti sumokėta už tą vaidybą. O gal jie patys ten eina norėdami pasirodyti per žydrą blogadėžės (televizoriaus) ekraną? Bet kam to reikia? Aišku, kad yra dar vienas variantas – jiems tikrai patinka viskas, ką jie girdi. Vadinkim, kad jų skonio ir klausos yra receptoriai yra visiškai nejautrūs ir puikiai vertina bet kokį garsą. Kažin jei išeičiau scenon ir garsiai papersčiau – jie irgi plotų?

Ir dar – kas yra „Lietuvos daina“? Taip, gal esu burbeklis ir dar visoks kitoks, bet mano supratimu, tai „Lietuvos daina“ turi būti sukurta lietuvio. Jokių užsienietiškų dainų perdainavimų. Jokio dainavimo papais. Taip ir nesuprantu komisijos vertinimo kriterijų. Sėdi baleto primarijus ir aiškina, kad tai puiki daina, nes pagal ją norėjosi „tūsintis“. Tada pasijuntu ne visai lietuviu ir rusiškai pasiunčiu tokią komisiją tolimon kelionėn. Kur yra vertinimo kriterijai, jei taip pretenzingai pavadiname konkursą? Ar žodžiai „Lietuvos daina“ nieko nebereiškia? Tai ne „Tūsininkų daina“, ne dar kokia nors neaiškus pavadinimas, bet tai Lietuvos daina. Kada baigsime nuvalkioti žodį „Lietuva“?

Viską apibendrinant – visa tai dirbtinumas. Dirbtinis draugiškumas, dirbtinis patriotiškumas, dirbtinės šypsenos, dirbtinis džiaugsmas. Kam visa tai?

Pasidalinkite:
Facebookgoogle_plus

8 comments

  1. Na dėkui už dėmesį. Paskaičius tamstos komentarą feisbūke-snukiaknygėje, kilo mintis apie snukiadraugius… Nors tokie draugai gal ir nieko keisto, pats feisbūkas kažkoks man nesuprantamas, nei ten mintį kokią parašysi, nei pamąstymą ar dar ką tokio, užtat esi kviečiamas pasidalinti tuo, ką tuo momentu galvoji, ką, tuo momentu veiki: „galvoju eiti šikti…“, „šiku, gera- lengvėja…“, jei tuo žmonės gyvena, tai gal ir nenuostabu, kad randasi galybės bendraminčių lendančiu jiems į snukiadraugius… Ir feisbūkas čia nekaltas, jis tik iškelia į paviršių tai, kokie mes esame…, na.., ne mes esame, o jie yra… hmmm .. 🙂
    O apie TV…. oi, oi oi, blogai su ta TV, labai blogai… Jei jau Juozapaitį verčia nusiristi iki tiek ir lipti ant vienos scenos su yvomis, radžiais ar dar kuo, Smoryginą demonstruoti triusikus…, tai ką TV padaro su paprastučiais žmogeliais? Tikriausiai ta, vienodai aprengta, viskam pritarianti publika tai pailiustruoja…

  2. Nuomonė yra nuomonė, čia faktas, nevertas ginčo. Bet ar neatrodo, kad šitas blog’as – pilnas pykčio, kritikos ir nepasitenkinimo? O kur pasiūlymai, kaip pa(si)gerinti gyvenimo kokybę televizoriaus, skandalų ir socialinių tinklų nūdienoj?.. Kol kas randu tik sumuštinio receptą neutraliai malonų.
    Kad nevirstų nihilizmo kampeliu, tik tiek.
    Be pykčio.
    Tik su pastebėjimais.

    • Aš, savo bloge irgi tik kritikuoju ir reiškiu nepasitenkinimą. Vat ir žinok dabar ar čia kas su manim negerai, ar čia taip turi būt. Gal perfekcionistiška ieškot klaidų ir negerumų?

    • Giedre,dėkui už pastebėjimus.
      Nesutinku, kad čia pilna pykčio. Jo čia nėra. Aš nepykstu. Tiesiog bumbu be jokio pykčio. O kodėl čia pabumbėjimai ir kritikos? Nes dabar taip jaučiuos, dabar man norisi būtent taip parašyti. Kai būsiu labai linksmas ir norėsiu parašyti kažką labai smagaus, būtinai taip ir padarysiu 🙂

  3. Gerb. Mariau M.,
    Kaip žinia, perfekcionistas siekia tobulumo. Vien NUOLAT kritikuojant, niurzgant tobulumo nepasieksi. Nebent perfekcionizmas XXI a. sumodernėjo ir tapo vien negatyvumo išraiška (kuo šių eilučių autorė LABAI abejoja).
    Linkime pasveikti :].

  4. Mhm draugystė, klausimas išvis ar yra tų tikrų draugų. Man tai nekliudo tie ilgi sąrašai jei tik žmonėms nuo to geriau. Bet man tik viena nuotrupoa užkliuvo „jei nemiegojau“, tai šia jau įdomus dalykas nuo kada permiegojus ir išsiskyrus tampama draugais facebooke?. Čia juokais sakau, neįsižeiskite.

Comments are closed.