Eidamas namo, artėdamas prie Žaliojo tilto stotelės labai nudžiugau pamatęs, jog artėja 53-iojo maršruto autobusas. Puiku, jo man ir reikia 🙂

Įlipau, nuėjau pirkti bilieto. Bilietą gavau ir smalsiai žiūrėjau kaip vairuotojas gana intensyviai kalbasi, viena ranka laikydamas mobilujį telefoną prie ausies, o kita ranka meistriškai renka centus grąžai…

-Išjunkite, prašau, telefoną – leptelėjau imdamas bilietą.

-Ką? – pasigirdo nustebęs balsas.

-Išjunkite, prašau, telefoną – pakartojau jau truputį garsiau.

-Man svarbus pokalbis – išgirdau man visai nepatinkantį atsakymą.

O man svarbi kelionė pamaniau aš, sakydamas  „bet Jūs vairuojate“…

Tai pasakęs supratau, kad vis tik turiu kažkokį angelą sargą. Esu tuo tikras. Jei jo neturėčiau, tai nuo to žvilgsnio tikrai būčiau miręs. Atrodė, jog mačiau žmogaus, iš kurio ką tik atėmiau bet kokią gyvenimo prasmę, žvilgsnį… Tą akimirką visai džiaugiaus, kad nemoku skaityti minčių, nes tai, ką apie mane galvojo vairuotojas, man, ko gero, būtų nepatikę.

Būtinai turiu pasakyti, kad jis klusniai nuleido ranką ir telefoną toliau laikė tiesiog nuleistoje rankoje…kelis šimtus metrų važiavome Kalvarijų gatve kariaudami savotišką, niekam nematomą karą – vairuotojas per veidrodį atidžiai stebėjo kada gi nueisiu toliau, o aš užsispyręs stovėjau už kelių metrų nuo kabinos ir žiūrėjau ar jis vėl nepradės kalbėti.

Tiesiog ramiai nuvažiavome. Nežinau, gal būtume sėkmingai nuvažiavę ir vairuotojui kalbant mobiliuoju telefonų, o gal ir ne, to niekada nesužinosime.

Ilgai pats dirbau „Vilniaus autobusuose“, pats puikiai suprantu ir žinau, kad vairuoti autobusą yra ne pats lengviausias darbas. Jaučiu pakankamai daug sentimentų ir pačiai įmonei, ir vairuotojo darbui, turiu daugybę puikių prisiminimų iš to, beveik 10 metų trukusio laikotarpio. Tačiau ir tada kai dirbau, ir dabar esu griežtai nusistatęs prieš bet kokį mobiliojo telefono naudojimą vairuojant, jei nenaudojama laisvų rankų įranga. Man nepatinka kai vairuotojas viena ranka laiko vairą, o kita spaudžia telefoną prie ausies. Aš jaučiuos nesaugus.

Autobuso vairuotojas atsako ne tik už save, bet ir už kiekvieno keleivio gyvybę ir sveikatą. Jis privalo padaryti viską, kad kiekvienas keleivis pasiektų savo kelionės tikslą gyvas ir sveikas. Mano manymu kalbėjimas mobiliuoju telefonu vairuojant kelia pakankamai didelę grėsmę šiam tikslui.  Net jei aš pats turiu savo nuomonę apie savo saugumo ir gyvybės vertingumą, tačiau yra žmonių, kurie nori, jog grįžčiau sėkmingai. Vien dėl to turiu pasistengti. Tai darau bei darysiu…

Taigi dėkoju įmonei už patogų autobusą bei pačiam vairuotojui už kantrybę. Kantrybe vadinu jo susivaldymą ir nepasakymą ką jis apie mane galvojo tuo metu. Dėkoju jam už tai, kad nebekalbėjo telefonu ir abiem rankom laikė vairą. Dėkoju jam už tai, kad jis padėjo telefoną ir jo dėmėsys buvo sutelktas į vairavimą (gal ir į mano kuklios asmenybės keikimą), o ne pokalbį telefonu. Dėkoju jam už tai, kad saugiai mane parvežė. Ir tikrai būčiau dėkingas, jei ateityje jis tiesiog pasikalbėtu stovėdamas galinėse stotelėse.

Mano draugas Marius kažkada pasakė: „Nėra gėdingų darbų. Gėdinga yra blogai dirbti savo darbą“. Mano manymu autobuso vairuotojas, užsiėmęs ne vairavimu, o kalbėjimu telefonu, dirba blogai, nesaugiai, netinkamai.

Tikslumui: Data: 2011.11.11. Įlipau apie 18:46. Garažinis Nr. 742. 53 maršrutas.