Kai praleidžiama proga patylėti…

Na štai, gerb. Seimo narys Antanas Nedzinskas skambiai metė pirštinę visai Seimo antikorupcijos komisijai.

Taip ėmė, nusitaikė, ir, naudodamasis be jokios abejonės objektyviu, nešališku  bei visų mėgiamu dienraščiu „Lietuvos rytas“, sviedė tą pirštinę tiesiai į fasadinę minėtosios komisijos pirmininko Ligito Kernagio galvos pusę.

Sprendžiant iš to, kad pirštinėn sudėtos visos nuoskaudos ir paaiškinimai koks tas pons Ligitas yra blogas kiškis, tai tą pačia akimirką, kai tik pirštinė pasieks kurį nors pono Ligito žandą, turėtų pasigirsti skambus bei šlapias garsas. Manau, kad garsas turėtų būti panašus į tą garsą, kurį turėtų paskleisti dideliu greičiu skridusi ir  į supuvusį melioną atsitrenkusi šlapia mazgotė. Taip meti, išgirsti „fliuurrrpppttt“ ir sėdi tyliai pasislėpęs bei kikendamas į kumštuką. O va jei apmėtytasis ką nors atsakys – galima bus cyptelėti, kad viskas buvo neteisingai suprasta. Būtų visai juokinga, jei nebūtų vis graudžiau.

Kažin ar ponui Antanui verta postringauti apie kiškius ir kitų viduramžio krizes, kai visi iki šiol šį Seimo narį labiau prisimename ne iš jo darbų, bet iš surengtų netikrų vestuvių…

Baisiausia tai, kad šlapių mazgočių skraidymų dabar nuolat daugės, nes artėja eiliniai rinkimai, o kaip gi kitaip save pareklamuoti?

Tačiau ką čia – už lango šviečia saulė, tirpsta sniegas, darosi vis smagiau ir vis mažiau įdomu kas vyksta ten, tų rūmų viduje. Vienintelis dalykas, kuris ten reguliariai keičiasi, tai yra mazgočių mėtytojų pavardės. Visa kita lieka taip pat. Negalima pykti, stabilumas – teigiamas ženklas.

Su kovo 14-aja, π (pi) diena, gerbiamieji!

 

Pasidalinkite:
Facebookgoogle_plus