Viskas taip paprasta

Šventės. Na, bent jau švenčiamos taip, kaip jas supranta lietuviai. Vieni kaip pasisėdėjimą su šeima, kiti kaip pigaus šlamšto gėrimą, treti…na yra dar tokie treti, kurie yra tarpe tarp lietuvių, marsiečių, amebų ir auksaspalvių liūtbeždžionių.

Tų, trečiųjų, oficialiai yra 141. Jie, kaip ir lubiniai lempačiulpiai, yra siaubingai paslaptingi padarai. Atsargumo dėlei toliau apie šiuos paslaptingus sutvėrimus reiktų kalbėti neminint nei lyties, nei pareigų, o tiesiog sakyti „Jie“.

Niekas nežino kodėl Jie tokie. Tiksliau iš pradžių žino, o nežinia prasideda tik po rinkimų. Mat rinkimų rezultatų paskelbimo diena yra tas lūžio taškas, nuo kurio prasideda naujas vystymosi etapas. Keisčiausia, kad jie išsivysto nepaprastai greitai – per pirmuosius kelis mėnesius, praleistus pastate, esančiame  Gedimino prospekto pabaigoje.

Esu visiškai įsitikinęs, kad jau tikrai laikas imtis didelio eksperimento – tirti kas gi Juos taip stipriai paveikia, kad taip greitai suprastėja Jų klausa, rega ir aplinkos suvokimas. Labai panašus, jog prastėjant jau paminėtiems pojūčiams, atsiranda ir plika akimi nematomų, tačiau aiškiai juntamų fizinių rankų sąnarių pokyčių – pirštai ima riestis vis arčiau delnų. Todėl Jie visi nedelsdami imasi atsargumo priemonių – išsinuomoja kokį ne patį prabangiausią, bet ir ne prasčiausią automobilį ir uždeda ant jo vairo savo tvirtas, Lietuvos gerove besirūpinančias rankas.

Lengvatikiai ir megztaberečiai iš karto pradėtų klykti „košmaras, kam jiems tokie automobiliai, tegu perka pigiausius!!!“ Ir būtų siaubingai neteisūs. Tai trumparegiškos mintys. Manau, kad teisingiausia tai įrodyti pateikiant iliustracijas.

Taigi, pirmasis vairas:

Ir antrasis vairas:

Ar atsakymas aiškus? Ar jau supratote kodėl Jie privalo laikyti rankose ne pirmą, o būtent antrą vairą? Atsakymas paprastas – kurį vairą laikant pirštai mažiau užsilenks į save? A?? Aišku, kad antrąjį! Taigi, darome logišką ir aiškią išvadą – kuo rimtesnė mašina, tuo rimtesnis vairas. Kuo rimtesnis vairas, tuo mažiau Jų pirštai lenksis į save. Kuo mažiau Jų pirštai lenksis į save, tuo daugiau liks Lietuvai. Taigi, Jų rankos turi laikyti TIK solidžių automobilių vairus.

Dar vienas baisus, žeminantis garbę bei orumą ir trukdantis Jiems dirbti Lietuvos labui dalykas yra visokie kvaili ligonlapiai. Jeigu Jis pasakė, kad serga, reiškia serga! Jeigu pasakė, kad negėrė, reiškia negėrė! Jeigu pasakė, kad neviršyjo greičio, reiškia neviršyjo!

Jie to daryti tiesiog negali. Jie prisiekė, laikydami ranką ant Konstitucijos!!! Kiek Jūsų, gerbiami, skaitytojai, tai padarėte? Manau, kad retas kuris pasiryžta tokiai aukai… Todėl nedera nė vieno iš Jų klausti „ar Jūs, avarijos metu, buvote neblaivus?“, ar „ar Jūs viršyjote greitį 34 kartus?“ arba net „kaip gaudamas tokią algą, praturtėjote milijonu per metus?“! Visi šie klausimai yra nachališkumo, nepagarbos, paniekos ir tautinės bei rasinės nesantaikos kurstymas. To daryti nedera. Ir apskritai, kam gali būti įdomūs atsakymai į tokius klausimus? Būtų normalu manyti, kad žmonių, norinčių išgirsti atsakymus į šias klaikybes, tiesiog nėra. O pasirodo, kad tokių yra…

Būtent dėl tokių, besidominčių nereikšmingais dalykais, Jiems tenka samdytis Padėjėjus. Padėjėjai tikrina Jų paštus ir atsako į visokius kvailus klausimus, rūšiuoja korespondenciją, skaito įstatymų projektus, rūpinasi dienotvarke, praneša kada vyks Jų laisvą laiką gadinantys posėdžiai, išdidžiai vadinami „plenariniais“ arba dar baisesni dalykai „sesijos“.

Savaime suprantama, kad kyla klausimai kodėl, už ką, vardan ko? Už ką Jie turi šitaip aukotis? Už ką turi kęsti nuolatinį nereikalingą dėmesį? Už ką turi būti baudžiami gyvenimu Seimo viešbutyje, kuriame net už nuomą negali susimokėti padorios ir normalios kainos??? Už ką tokios kančios???

Taigi, bandant nors truputį sumažinti šios aukos keliamą nuolatinį skausmą, rengiami visokie renginiai, kuriuose Jie gali parodyti tai, ką moka geriausiai – kai kurie dainuoja ant scenos, kai kurie veda renginius, kai kurie šoka, kiti, ne tokie drąsūs, tiesiog sėdi salėje ir bando juoktis iš lėkštų pokštų, kuriais pasityčiojama iš jų pačių.

Štai vakar rodė kažkokius ten auksinius svogūnus, ar kopūstus, ar dar kažkokias daržoves. Tai, pasak rengėjų ir dalyvių, yra nepaprastai linksmas renginys, kuriame dalyvauja daugybė Lietuvos įžimybių, tarp kurių būna ir dalis Jų. Renginio vedėjai stovi ant scenos, vardina kvailystes, kurias darė Jie ir už tai apdovanoja. Visi ploja, krykštauja ir žavisi vieni kitais „oi, koks jis šaunus, kokią jis nesąmonę pasakė, paplokime jam“. O pats apdovanojamasis irgi džiaugiasi „cha, aš kalbėjau rimtai, o jie, kvailiukai, mano, kad nesąmonę pasakiau – oi koks aš fainas ir pūkuotas, einu prie mikrofono, pasakysiu dar kokią nors nesąmonę“. Ir prieina prie mikrofono…ir pasako…ir visi vėl leipsta juokais, tylomis galvodami „ko aš čia žvengiu iš šitos lėkštybės“. Bet gi visi aplink juokiasi, kaip čia nesijuoksi – pirštais užbadys, o jeigu rudenį dar ir neišrinks?!?!

Keisčiausia yra tai, jog prieš tokius renginius, skirtingai nuo visokias nesąmones rimtai svarstančių institucijų apklausų, Jie niekada nesuserga. Štai vakar net ponulis Vincas Babilius žaviai šypsodamasis ėjo scenon pasiimti apdovanojimo. Pasveiko matyt jau po avarijos.

Niekaip nesuprantu kodėl taip yra.

Seimo komisijos, policija, prokuratūra gi užduoda paprastus ir aiškius klausimus – atsakai ir eini sau toliau savo keliais. Tačiau prieš tokius renginius (apklausas) dažnas suserga…

O čia…pacituoja ką kvailo pasakei ar padarei, lipi scenon, visi rodo pirštais, juokiasi. Atrodytų, kad daug baisiau, bet va nesuserga nei vienas – priešingai noriai lipa scenon, džiaugiasi kartu su visais, mojuoja besijuokiantiems ir dėkoja už apdovanojimą.

Tiesa, man tai šiek tiek liūdna dėl to juoko – va su Gražulio nuomojama mašina greitis viršytas berods 34 kartus, Babilius padarė avariją ir pabėgo, Šedžius nusikalbėjo apie 10000 eurų atlyginimą, apie tai skelbia renginio vedėjai,o visi juokiasi… Čia ne juoktis, čia švilpti ir užjausti reikia. Bet ne, susirenka pilna salė žioplių, klausosi fonogramų, žiūri į žiopčiojančius „dainininkus“ ir jaučiasi stipriai besikultūrinantys.

O kas baisiausia, kad paskui tuos pačius, lipusius ant scenos, ir išrenka.

Na o baisiausia, tai buvo va šita wwww.lrytas.lt straipsnyje rasta frazė: Metų debiutas – Eglija Vaitkevičė-Fergie. „Burleskos šokėjos, tikiuosi, uždengs Lietuvos biudžeto skylę“, – atsakydama į finansų ministrės frazę, pareiškė burleskos šokėja.

O gal imkim ir išrinkim tą fergie iš tikro…velnias, nors viena Seimo nerė gal pliku užpakaliu vaikščios, gal likę užsižiūrės ir mažiau nesąmonių darys?….

p.s. na bet ir graži gi šiandien diena – taip smagiai šviečia saulutė!

 

 

Pasidalinkite:
Facebookgoogle_plus

3 comments

  1. ai, žinai, pajuokavom jau su tai muzikantais/šokėjais Seime, ir užteks. Gi nuosava kupra kenčia po to…

  2. Japonų mentalitetas organizacijose teigia – kad jei galėjo kitas sukurti tokį įrenginį, galėsiu ir aš; o jei kutas sukūrė gerai, aš sukursiu dar geriau… Taip besivaržydami jie ir pirmauja technologiniais, moksliniais ir t.t. pasiekimais pasaulyje…
    Deja, lietuvaičiai mano, kad jei galėjo petras, jonas ar onytė eiti į seimą, tai galiu ir aš, kas toks bebūčiau – ar burleskos šokėja, ar sekso patarėja, ar tiesiog turtingas verslininkas iš rapoliškių kaimo… Taip ir garsėjame, tačiau ne protu, ne pasiekimais, ne darbo rezultatais, o šou verslo elementais, kurie, tiesasakant, sutinku su įrašo autoriumi, lėkštoki ir primityvūs, deja… Atsibodo tas pats juokelis. Laikas sugalvoti kažką originalaus.

Comments are closed.