Pirmieji įspūdžiai su „Vilniečio kortele“

Kadangi pakeliui iš kioskų surinkdamas visus popierinius viešojo transporto bilietukus pagaliau sniego rogėmis  į Vilnių atvyko ir dėdulė balandis, nusprendžiau įsigyti „Vilniečio kortelę“.

Vartydamas rankose naują, dar plastikiniame pakelyje supakuotą kortelę, svarsčiau kaip gi čia jaustis. Pavadinimas skamba gražiai ir net išdidžiai – dabar aš jau tikras vilnietis, o ne koks Vilniaus gyventojas, kuriuos klaviatūros kaubojai internete paniekinamai vadina „portugalais“.  Bet ta išdidumą skatinanti kortelė atrodo, tai nepabijokime to žodžio šūdinai.  Man baisiai nepatiko jos dizainas…nežinau, spalvos kaip nekokybiškais dažais dažytos seksualinių mažumų vėliavos, ant kurios išpiltas kultūringoje ir rafinuotoje kompanijoje neįvardinamo pavadinimo fiziologinis skystis… Nepatiko ir tiek.

Žodžiu nesukėlė ji man jokio pasididžiavimo ir nesuteikė galimybės pasijusti it kokiam lenkui, ką tik gavusiam lenko kortą.

Pirmasis kortelės papildymas kioske buvo visai sklandus. Sklandus ta prasme, kad pavyko papildyti. Ir dar ta prasme, kad kasininkė kioske kokias dvi minutės pūkštė kaip garvežys ir bandė surasti kurį gi bar kodą iš jos turimo kelių šimtų kodų rinkinio reikia nuskanuoti.

Puiku. Viskas pavyko, laimingas einu toliau. Iki šio nesuprantu kam gi reikėjo bandyti pasitikrinti savo kortelės likutį internete… Na niekaip nesuprantu. Po valandos – likutis lygus nuliui…po dviejų irgi…po trijų irgi…ir po 15 irgi… Gerai, kad nereikėjo važiuoti autobusu – būtų baugu, nes atrodė, jog duomenys apie mano papildymą visiškai pasiklydo.

Ir pagaliau atėjo tas nuostabus momentas, tas pirmas kartas, kai atsirado proga pačiam išbandyti nuostabios kortelės privalumus. Suprasti, kaip patogu ja naudotis, pagaliau išvysti nuostabios Vilniaus miesto savivaldybės vykdomos viešojo transporto pertvarkos vaisius, pajusti modernios sistemos veikimo dvelksmą, pasijusti europiečiu!

Sustojime sulaukęs ganėtinai naujo „Volvo“ autobuso džiaugsmingai įgravitavau vidun pro vidurines duris ir pridėjau „Vilniečio kortelę“ prie komposterio…

Jausmas buvo panašus į tą, kuris turėtų apimti žmogų, kurio namų durys užsitrenkė, o raktai liko viduje – spaudi rankeną, o durys neatsidaro…spaudi dar kartą, o jos vis tiek neatsidaro…viltis neleidžia sustoti ir spaudi dar kartą, dar kartą, dar kartą…kol pasijunti niekingu žemės grumstu, kurio spaudymai nieko nedomina…

Taip buvo ir su komposteriu – prigaudžiau kortelę, o komposteris nereaguoja… Tiesiog nereaguoja ir tiek. Ką gi, gal koks smulkus techninis nesusipratimas, iriuosi link kito komposterio… Pastarasis yra prie pat vairuotojo (šiuo atveju vairuotojos) kabinos. Gaudžiu kortelę ir apima džiaugsmas – ekranėlyje pasikeičia vaizdas – atsiranda galimybė pasirinkti 30 arba 60 minučių galiosiantį bilietą. Džiaugsmingai spaudžiu ir…na nemėgstu, kai per 2 minutes du kartus man užsitrenkia durys, o raktų neturiu…spaudyk tą komposterį kiek nori – nereaguoja ir tiek.

Užtat reaguoja vairuotoja – pas ją rodo, kad viskas veikia. Apsidžiaugiau, kad nors kažkam kažkas veikia, bet bilieto nusipirkti tai negaliu… Tenka eiti iki paskutinio komposterio. Smulkmė aišku, bet tam reikia pereiti per visą autobusą, kuris nėra toks tuščias, kaip norėtųsi…

Puikiai suprantu, kad keleivis, įlipęs į autobusą, turi pasitelkti savo pasąmonės galias ir nuspėti kuris komposteris veikia, bet…

Keista, bet sistema veikia taip, kaip ir tikėtasi – prastai.

Dar blogiau yra tai, kad atsakymą į laišką, kuriame pranešiau apie autobusą su veikiančiu tik 1 iš 3 komposterių iš už šios sistemos priežiūrą atsakingo asmens gavau tik daugiau nei po 24valandų. Darytina išvada, kad visą laiką autobusas taip ir važinėjo.

Keista situacija – keleivis nori sumokėti, bet vežėjas nenori paimti pinigų. Dar keisčiau, kad į pranešimus apie tokius gedimus reaguoja labai pavėluotai.

Ar nustebau? Kažin. Būčiau labai nustebęs, jeigu viskas veiktų gerai. Ir net labai nuoširdžiai norėjau taip nustebti, norėjau pasakyti sau, kad kartais pernelyg pesimistiškai vertinu aplinką, kad viskas nėra blogai. Deja, Vilniaus viešasis transportas kol kas niekaip nesugeba nustebinti gerąja prasme, dar vis tenka liūdnai pasakyti „taip ir maniau“.

O taip norisi, kad viskas būtų gražu ir saulėta 🙂

 

 

 

 

 

Pasidalinkite:
Facebookgoogle_plus