Viena iš labiausiai užknisančių frazių, kuri palydima ir veiksmais. Tiksliau dažniausiai neveikimu.

„O koks skirtumas?“.

Štai važiavau šiandien traukiniu. Kai pirkau bilietą, specialiai prašiau vietos prie lango.

Kodėl? Todėl, kad:
1. Norėsiu žiopsoti prolangą
2. Patinka šviesa
3. Arčiau avarinis išėjimas
4. Asmeniniai, logiškai nepaaiškinami kaprizai

Tiesiog. Norėjau sėdėti prie lango. Bet kai įlipau į traukinį, prie lango sėdėjo jaunuolis. Pasakiau, kad susikeiskime, nes mano vieta yra prie lango.
-O koks skirtumas kur sėdėti? – pasigirdo irzlus jaunuolio atsakymas ir pasigarsino savo ausinuko muziką. Nieko. Jokio judesio. Tik už metro girdima jo ausinuko muzika.

Vat būtent, koks skirtumas. Tai pakelk šikną ir persėsk, gi nėra skirtumo. Bet ne, nors jam nėra skirtumo, jis, it prilipęs, sėdi ir nejuda. Apsimeta, kad nieko aplink nemato.

Taip, galėjau kelti skandalą, reikalauti. Bet tai būtų tik nuotaikos sugadinimas. Be to tas jaunuolis stodamasis galėjo pabezdėti ir tada man tektų sėdėti prismardintoje vietoje. Smarvės nemėgstu. Tad nežinau, ar gerai padariau, tačiau šioje situacijoje nusileidau. Nežinau, ar padariau teisingai.

Nekultūringame bloge parašyčiau žodį, prasidedantį pi…., bet susilaikysiu.

Tas jaunuolis mane nuliūdino. Ne dėl to, kad neužleido svetimos vietos, kurią užėmė.

Dėl to, kad jis man buvo panašus į Seimo narį, balsuojantį „susilaikau“. Jam nusiši….., bet jis nepajudina šiknos ir net nesugeba kultūringai pasikalbėti apie situaciją.

Ir tikrai, viskas ne dėl tos vietos prie lango. Viskas apie kultūrą, apie požiūrį į aplinkinius, apie bendravimą.

Tol, kol aplinkiniams sakysime „o koks skirtumas“, nesistebėkime, kad taip mums patiems sakys ir kasininkės, autobusų vairuotojai, valytojos, valdininkai, o gal net ir žalieji žmogeliukai.

Jeigu žmogui jokio skirtumo, gal jis natūraliai priims ir tokį atsakymą, kai jo kokios nors spalvos žmogeliukai paklaus kokioje valstybėje jis nori gyventi?

Tad nesakykime „o koks skirtumas“, jeigu nesame visiški bukagalviai, nes visada yra skirtumas.